1. ĮŽANGA. ČIURLIONIO NAMAI VILNIUJE
Čiurlionio namai gyvuoja tame pačiame name, kuriame, apsisprendęs apsigyventi Vilniuje, kambarį 1907 metų rudenį išsinuomojo Mikalojus Konstantinas Čiurlionis.
1. ĮŽANGA. ČIURLIONIO NAMAI VILNIUJE
Įsitraukdamas į lietuviškąjį kultūros sąjūdį, Čiurlionis, jau brandus ir sulaukęs pripažinimo tapytojas ir kompozitorius, o taip pat novatoriškai pasaulį matantis menininkas, labai aiškiai parodė, kad jis priklauso tai kūrėjų kategorijai, kuri tiki, kad menas gali pakeisti pasaulį, kad nemažiau už kūrybinius siekius ir asmeninę saviraišką svarbi kūrėjo pozicija gyvenime ir jo dalyvavimas bendruomenės kūrimo procesuose. Šiame name gyvendamas Čiurlionis vadovavo lietuvių chorui, norinčius – mokino muzikos, organizavo parodas ir koncertus, aktyviai įsitraukė į lietuviškąją kultūrinę veiklą, o tuo pačiu kūrė ir puoselėjo kūrybingos ir dvasingos Lietuvos ateities viziją.
Mūsų rengiamuose edukaciniuose užsiėmimuose, kuriuose ypač svarbūs kūrybingumo ugdymo ir menų vienybės aspektai, lankosi ir mokyklinio amžiaus dar nesulaukę jaunėliai, ir trečiojo amžiaus universiteto klausytojai. Dažni svečiai šiuose namuose yra muzikos ir meno mokyklų jaunieji talentai, čia žengiantys pirmuosius savo žingsnius didžiosios scenos link. Parodos, kurias čia galima aplankyti, atspindi dvi kryptis. Vienose jų atskleidžiame Čiurlionio aplinką, o kitos parodos atskleidžia ieškojimus, žadinamus / kylančius iš / inspiruojamus Čiurlionio kūrybinio palikimo. Koncertiniai vakarai taip pat tampriai sietini su Čiurlionio paveldu ir jo siekiu matyti muziką gyva, nuolat kintančia ir svarbias dvasios įžvalgas perteikiančia kūrybos forma.
Šis idėjinis sąsajų su Čiurlionio palikimu lygmuo ypatingai aktualus mūsų rengiamose kultūros vakaronėse. Ar tai būtų knygų pristatymai, ar filmų peržiūros, ar teminiai diskusijų vakarai. Vilniaus mieste mūsų rengiamos pažintinės ekskursijos supažindina su tomis vietomis, kuriose Čiurlionis koncertavo ir repetavo su lietuvių choru, kur vyko jo tapybos darbų parodos, kur jie drauge su Sofija Kymantaite ir kitomis lietuviškojo judėjimo asmenybėmis kūrė pagrindus ateities Lietuvos kultūrai ir valstybei. Norintiems individualiai pavaikštinėti Čiurlionio vietomis Vilniuje, sukūrėme ir interaktyvią mobiliąją programėlę „Čiurlionis Vilniuje“.
Čiurlionio namai glaudžiai bendradarbiauja su „Nacionaliniu Čiurlionio kultūros keliu“, kuris puoselėja Čiurlionio asmenybės ir gyvenimo pažinimą visoje Lietuvoje. Čiurlionio kelio veikloje atliekame svarbų lyderystės vaidmenį, kurdami kultūrines programas.
Čiurlionio namai taip pat siekia, kad menininko ir kompozitoriaus vardas kuo plačiau skambėtų visame pasaulyje, todėl čia organizuojamos konferencijos ir kitokie tarptautiniai forumai, rengiamos išvykstamosios parodos, koncertai, o taip pat įgyvendinami kūrybiniai projektai, kuriuose pagrindinę vietą užima užsienio šalių menininkų interpretacijos Čiurlionio kūrybos temomis.
Savo veikla Čiurlionio namai kviečia lankytoją kūrėjo žodžiais:
„- Eikš su manim, bičiuli, jei nori. Aš skubu į tą kraštą, pakeliui papasakosiu tau labai įdomių dalykų.“
2. ČIURLIONIO KAMBARYS JO AMŽININKŲ AKIMIS
„K. Čiurlianis, baigęs Varšavos ir užsienyje Leipcigo konservatoriją, apsigyveno Vilniuj ir mokina skambinti ant fortepijono ir muzikos teorijos. Jo adresas Andrejevo gatvė 11, b. 6.” Toks skelbimas 1908 metų pradžioje buvo spausdinamas „Vilniaus žiniose”.
Jis informavo, kad Čiurlionis ne vieši, o apsigyveno Vilniuje. Menininko apsigyvenimas Vilniuje tapo labai svarbiu įvykiu visam gimstančiam lietuvių judėjimui. Į šį, tuo metu didžiausią išsilavinimą ir tarptautinį pripažinimą tarp lietuvių judėjimo dalyvių turėjusį, dailininką ir kompozitorių krypo visų smalsūs žvilgsniai. Kokį įspūdį tada Čiurlionio asmenybė ir jo kūryba darė jį pamačiusiems? Kaip naujieji kompozitoriaus bičiuliai atsiminė jo kambarėlį dabartinėje Savičiaus gatvėje?
Taip, pirmojo Čiurlionio apsilankymo Vilniuje metu, Petro Vileišio rūmuose rengiant pirmąją lietuvių dailininkų parodą, jo atsiradimą savo dienoraštyje aprašė Ona Elžbieta Pleirytė-Puidienė/Vaidilutė: „Čiurlionies paveikslai nepaprasti. Sunku net pasakyti kas tie jo paveikslai… Daug Europos muziejų esu lankiusi, bet nieko panašaus neteko dar man matyti <…> Nepaprastas ir pats Čiurlionis – vienas iš tų žmonių, kurie patraukia į save visų akis, verčia pastebėti save, bet tuo pat laiku ir varžo savo ypatinga, gilia konstrukcija. Vidutinio amžiaus ir ūgio, ryškiu, net aštriai užbrėžtu veido profiliu; greičiau negražus ir niūrus. Bet didelės, giliai žvelgiančios akys, ramus, bet aiškus liūdesio šešėlis ir nepaprasta inteligencija skiria jį iš visų kitų tarpo…“
Dailininkas Levas Antokolskis, kuris vėliau padės Čiurlioniui prisistatyti Peterburge, taip mena savo apsilankymą jo namuose Vilniuje: „Atsimenu vieną rudens vakarą, kuomet apsilankiau jo mažučiame kambaryje Andriejaus gatvėje, kuriame nebuvo nieko kito, tik pianinas, gaidų krūva ir sausos [rudens medžiagų] šakutės, iškabinėtos po sienas“… ir dar pakomentavo: „Jisai buvo tenai vienas su savo genialiniais sumanymais, jo muzikos garsai stebino savo atjaustuoju graudumu, kaip juodi, aštrūs sparnai, kur perkerta orą jo paveiksle „Ilgėjimas“.
Kompozitorius Juozas Tallat-Kelpša savo atsiminimuose prideda daugiau detalių apie Čiurliono kambarį. Iš jo pasakojimo aiškiau galime susidaryti kambario visumos įspūdį: „Jo kviečiamas, kitą dieną nuėjau jo aplankyti… Kambarys buvo žemas bet erdvus. Jame stovėjo siaura geležinė lova, prie jos nedidelis stalelis su kėdute. Prie kitos sienos buvo pastatytas nuosavas Lippenbergo firmos pianinas. Apie savo pianiną Čiurlionis mėgdavo sakyti, kad jis yra labai geras, nes stiprios konstrukcijos ir pigus – tekaštuojąs 350 rublių. Viršuje pianino ant sienos buvo prikalta pušies šakutė. Prie lovos – kita. Dar pora kėdučių ir lagaminas, kuriame buvo visas jo turtas – rankraščiai; ant pianino žiupsnelis gaidų, ant lango fotoaparatas. Tai ir visas jo kambario apstatymas.“
Čiurlionis lietuvių sąjūdžio bičiuliams dažnai atrodė mįslingas ir nesuprantamas, o dėl savo silpnų lietuvių kalbos žinių – uždaras ir šiek tiek neprieinamas, bet taip pat magiškai traukiantis ir intriguojantis savo nepaprastu dvasios pasauliu. Kiekvienas jo kūrybinio proveržio liudijimas, aprašytas bendraminčių, ne tik byloja apie nepaprastą jo talentui jau tada rodytą pagarbą, bet taip pat mums vis iš naujo atskleidžia, kokia išskirtinė asmenybė gyveno šiame kambarėlyje 1907-1908 metais. Rašytojas Liudas Gira tapo vieno tokio kūrybinio proveržio liudininku, savo atsiminimuose įamžinęs čia tvyrojusią kūrybinę atmosferą: „Radau jį besėdintį prie fortepijono, kai savo dvasios sapnus, tartum griaustinių galią iš senovės Perkūno pasiėmęs, inkvėptąja ranka iš fortepijono klavišų skėlėsi, tonuosna užkeikti neapčiuopiamą savo ilgesį mėgino. Improvizavo. Paprašiau nepertraukti savo dvasios dainos. Ir turėjau vieną vienintelę progą pasiklausyti, kaip genijai patys sau, inkvėpimo ūpo pagauti, tveria. Tai buvo Beethoveno verta, galinga improvizacija. Pašėlusieji akordai gimė ir nyko, pakeičiami bematant kitų, dar labiau pašėlusių, dar gražesnių… Tartum jūra didžiausios vėtros supama, supėsi tonai. Fortepijonas tai verkė raudojo, kaip dzūkė senutė, gailiai apraudanti vienatinį savo sūnelį į baltų smiltinėlių kalnelį užkasamą, tai vėl griaustiniais perkūnais dundėjo tarytum visi senovės dievai atėję būtų keršytų už jų garbės paniekinimą, ar raganos, sulėkusios vidurnaktį kur į Dzūkijos pušyną, pas pakaruoklio pušį, seimą savo keltų… Baigė ir pradėjo kitą. Jo rankos, kaip žaibai, stvarstė akordus iš visos klaviatūros, tai mažorinius, tai minorinius tonus gimdydami. Siūbavo piano ir forte melodijos kaip Dzūkijos pušynų viršūnės vėjo supamos, iš lėto, iš tolo ateidamos ir staiga sukrėsdamos didžiu ūžesiu visą šilą… Ir tame tonų ūžesyje pasigirdo iš pradžios retai, paskui dažniau mūsų graudūs, galingi varpai… O taip jie smigo į širdį, jog rodėsi, kad tai joje tie varpai skambėjo, virpėjo…“
3. DRUSKININKAI. DVASIOS NAMAI
Čiurlionio dvasinė kelionė prasideda Druskininkuose. Šis menininko vaikystės miestas, jį supantis ramiai tekantis Nemunas, seni pušynai, padavimais ir pasakomis apipinti raistai, ramiai banguojančiuose laukuose skambančios lietuviškos dainos, iš tolo ataidintis kaimo bažnytėlės varpo garsas, paukščių balsai ir vėjo šlamesys vėliau susipins į magiškąjį, simbolių ir metaforų prisodrintą unikalųjį Čiurlionio vaizdų ir garsų pasaulį.
Vaikystės prisiminimai, emocinis prisirišimas prie šeimos ir aplinkos visada tarsi magnetas trauks menininką namo, visada net ir tamsiausiomis būties akimirkomis bus šviesos ir harmonijos šaltiniu: „Jaučiuosi puikiai, nes ką tik pakilau nuo fortepijono. Skambindamas įvairias Druskininkų kompozicijas, mintimis slankiojau Pariečės keliu, po bulvėmis ir agrastais apsodintą mūsų daržą, žalią bažnyčios veją, per kurią, būdavo, pamažu slenka Baltutis, dešinę koją sukdamas puslankiu. Prisiminiau ir mūsų senąjį laivelį, iš kurio amžinai reikėdavo semti vandenį. Kiekos tragikomedijų liudininku jis buvo!“ (MKČ laiškas Petrui Markevičiui 1902 06 19), rašė bičiuliui Petrui Markevičiui Čiurlionis iš studijų Leipcige.
Todėl, kur begyventų Čiurlionis, Varšuvoje, ar Leipcige, Vilniuje ar Sankt Peterburge, į Druskininkus jis grįždavo kiekvienai progai pasitaikius. Laukdavo tų progų ir galimybių su didžiausiu ilgesiu, entuziazmu ir galvodavo apie juos džiugesio kupina širdimi: „Jau 3-čias mėnuo kaip čia, dar 7-ni liko, tai daug, tiesą sakant, o paskui… ech! su kokiu džiaugsmu važiuosiu į Druskininkus, – net dulkių sūkuriai kils!“ (Leipcigas, 1901 m. gruodžio 17 d.) tai eilutės iš laiško mamai Adelei Čiurlionienei, su kuria vyriausią sūnų siejo ypatingas emocinis prieraišumas. Jaunesni broliai (Povilas, Stasys, Petras ir Jonas) ir seserys (Marija, Juzė, Valerija ir Jadvyga) taip pat visą laiką jautė labai stiprų vyriausiojo brolio dėmesį, palaikymą: iš Varšuvos ir Leipcigo laiškuose brolis nuolat klausinėdavo apie jų mokslo ir gyvenimo reikalus, o jam grįžus iš Varšuvos, visiems prasidėdavo laimingų žaidimų ir džiaugsmų metas. Gal todėl visi broliai ir seserys augdami mokėsi skambinti pianinu, o vėlesniais metais – pulku drauge su broliu leisdavosi į paišymo ir tapymo plenerus Nemuno ar Ratnyčėlės upės pakrantėmis, o kartais net ir su nakvyne į Raigardo slėnį nukeliaudavo.
Druskininkai Čiurlioniui visada buvo dvasios ramybės uostas: čia, gausios šeimos apsuptyje, jį aplankydavo gražiausio įkvėpimo valandos, ryškiausios kūrybinės mintys, kartais pralenkdamos net ir didžiausiu įmanomu tempu dirbantį menininką: „Žinai, Zosele, – tapau! Nuo ketvirtadienio tapau po 8–10 valandų. Nieko neišeina, bet tai niekis. Tapau sonatą – apmesta jau visa (4 dalys) ir labai sunkiai duodasi, o labai norėčiau ją pabaigti kaip nors greičiau, nes antra jau pradeda man rodytis akyse” (Iš laiško S. Kymantaitei, Druskininkai, 1908 m. birželio 9 d.) savo sužadėtinei Sofijai Kymantaitei rašo iš Vilniaus į Druskininkus 1908 metų vasarą parvažiavęs Čiurlionis.
Šie kasmetiniai „atostoginiai“ kūrybiniai plenerai kartais užsitęsdavo net ir pusę metų. Jie tarsi kelio žymekliai ženklina Čiurlionio kūrybinių minčių raidą, jo stiliaus ir interesų lauko kaitą. Sekdami Druskininkuose sukurtais muzikos ir dailės kūriniais, galime geriausiai susidaryti Čiurlionio kūrybos stilistinio vystymosi vaizdą.
4. MUZIKOS STUDIJOS. KŪRYBINIO KELIO PRADŽIA.
Plungė, Varšuva ir Leipcigas
Nors į Vilnių 1907 metais Čiurlionis atvyksta visų pirma kaip tapytojas dalyvauti pirmojoje lietuvių dailininkų parodoje, jo kūrybinis kelias prasideda nuo muzikos.
Plungė.
Anksti pradėjus reikštis neeiliniam vaiko jautrumui muzikai, vos penkių metų Kastuką Tėtis pamokino groti pianinu, o sulaukęs dešimties, jis jau pavaduodavo savo Tėvą prie vargonų Druskininkų bažnyčioje. Tarpininkaujant šeimos draugui gydytojui Juzefui Markevičiui (Józef Markiewicz), trylikametis jis išvyksta tęsti muzikos studijų į Plungę, į kunigaikščio Mykolo Oginskio dvare veikiančią orkestro mokyklą. Čia jaunasis muzikas patenka į ypatingai palankią dirvą: Oginskių dvare Plungėje buvo dėmesingai puoselėjamos technologinės inovacijos ir kultūra, šeima labai vertino mokslą ir kultūrą, rūmuose buvo surinkta puiki biblioteka, labai didelė ir turtinga paveikslų ir kitokių kultūros vertybių kolekcija. O patys Oginskiai nuo Abiejų Tautų Respublikos laikų buvo nepalenkiami Lietuvos patriotai. Kunigaikščio Mykolo Oginskio senelis, žymus savo meto kompozitorius Mykolas Kleopas Oginskis (Michał Kleofas Ogiński), kurio kūriniai skamba ir šiandien, dalyvavo su savo pulku Tado Kosciuškos (Tadeusz Kościuszko) sukilime Vilniuje, po kurio buvo priverstas daug metų praleisti emigracijoje, visą savo gyvenimą dirbo Lietuvos labui.
Dvaro orkestro mokykloje Čiurlionis mokėsi muzikos pagrindų, griežė orkestre fleita, pradėjo savo pirmuosius kūrybinius bandymus. Su orkestru nemažai ir keliavo, pirmą kartą pamatė Baltijos jūrą: Palangoje kasmet vykdavo orkestrų koncertai grafo Tiškevičiaus rūmų parke. Kitais metų laikais svarbiomis progomis orkestras susijungdavo su Rietave rezidavusio Mykolo Oginskio brolio, kunigaikščio Bogdano Oginskio rūmų orkestru. Čia 1892 metais per šv. Velykas, kada Rietavo bažnyčioje buvo įžiebtas pirmasis Lietuvoje šimto elektros lempučių sietynas, Čiurlionis neabejotinai turėjo progą susipažinti su vargonininku ir kompozitoriumi Juozu Naujaliu, vos prieš kelis metus grįžusių iš studijų Varšuvos muzikos institute.
Varšuva.
1894 metais kunigaikštis Mykolas Oginskis, kuris visą gyvenimą išliks ne tik svarbiausiuoju Čiurlionio mecenatu, bet ir labai artimu žmogumi, net bičiuliu, skyrė jaunajam muzikui stipendiją studijuoti jau minėtame Varšuvos muzikos institute. Čia jis, sutapimo ar patarimo vedinas, pasirenka tuos pačius profesorius, pas kuriuos studijavo ir Juozas Naujalis. Fortepijoną studijuoja pas vieną didžiausių to meto Varšuvos eruditų, pianistą, meno kritiką, rašytoją Antoni Sygietynskį, o kompozicijos studijos vyksta pas garsiausią Varšuvos kompozicijos pedagogą, kompozitorių, dirigentą, kultūrinio Varšuvos gyvenimo organizatorių, Zygmuntą Noskowskį. Pas šį pedagogą Varšuvos muzikos institute taip pat studijavo ir jaunosios Lenkijos judėjimo dalyviai kompozitoriai Mieczyslawas Karlowiczius, Karolis Szymanowskis, Ludomiras Rozickis (Ludomir Różycki) ir kiti. Pas Noskowskį studijuoja ir artimiausias Čiurlionio draugas Eugeniusz Morawskis, vėliau drauge taip pat pasukęs ir dailės keliu.
Devyniolikto amžiaus pabaigos Varšuva, nors jau kuris laikas buvo tik carinės Rusijos tolimas pakraščio miestas, ir toliau puoselėjo Abiejų Tautų Respublikos sostinės atmintį ir kultūros centro ambicijas. Čia jaunąjį Čiurlionį pasitiko marga miesto kultūros panorama, kurioje vyravo didžiojo Frederiko Chopino palikimo šlovinimas ir kuri buvo persmelkta tautinio atgimimo siekių. Jaunasis kompozitorius visa galva pasineria į kompozicijos studijas ir į miestietiškos kultūros sūkurį. Jo studijų laikų kompozicijos, ypač susijusios su akademinėmis programos užduotimis ir laisvalaikio veikla, atskleidžia ne tik labai rimtas studento ambicijas, bet ir jautrumą vyraujančiam aplinkos balsui. Tuo pat metu Čiurlionio muzikos užrašuose taip pat aptinkame ir nemažai iš Lietuvos atsivežtų garsinių vaikystės patirčių: nuo lietuvių liaudies dainų išdailų iki Druskininkų apylinkėmis alsuojančių svajingų muzikinių peizažų. Šie kūriniai – tai tarsi prigimtinis kompozitoriaus balsas, kuris vėliau išaugs į nesupainiojamą kūrybinį Čiurlionio garsų ir vaizdų pasaulį. Pirmą kartą visa savo jėga šis derinys suskamba 1900 metais sukurtoje simfoninėje poemoje „Miške“, parašytoje grafo Maurycyjaus Zamoyskio muzikos konkursui ir įvertintoje apdovanojimu. Taip prasideda lietuviškosios simfoninės muzikos tradicijos istorija (…)
Leipcigas.
1901 rudenį kunigaikščio Oginskio paramos dėka jaunasis kompozitorius vyksta tobulintis į Leipcigą. Jau ne vieną dešimtmetį šis miestas tarsi magnetas traukė studijoms įvairių šalių jaunuosius muzikus: viliojo legendinė Felikso Mendelssohn-Bartholdy įsteigta aukštoji muzikos mokykla ir Gewandhauso simfoninis orkestras, šimtmečius besitęsianti Šv. Tomo bažnyčios berniukų choro tradicija ir ryškūs kompozitorių Bacho, Claros ir Roberto Schumannų ir Brahmso pėdsakai, o taip pat ir pasaulinę šlovę pelnę profesoriai ir kompozitoriai Carlas Reineckė ir Salomonas Jadassohnas.
Čiurlionis, nekalbėjęs vokiškai, ir todėl jautęsis ypatingai vienišu šiame europiniame kultūros židinyje, ypač suartėjo su Vroclave gimusiu ir jauno iš Varšuvos atvykusio studento siekiams palankumą rodžiusiu Salomonu Jadassohnu, o Reineckės akademiškumas ir net senamadiškumas greitai tapo veikiau tramdomaisiais marškiniais savo balso ieškančiam jaunam kompozitoriui, mąstančiam jau prasidedančio dvidešimtojo amžiaus dvasioje, siekiančiam į savo partitūras įtraukti lietuviškas spalvas ir savo prigimtinį ilgesį. Tad ieškančiam būdų įvaldyti orkestruotės paslaptis Čiurlioniui išeitimi tampa Gewandhauso orkestro koncertai, o ypač – Peters natų leidyklos biblioteka, kurioje jis praleidžia valandų valandas studijuodamas Hektoro Berliozo ir Richardo Strausso partitūras, net jas perrašinėdamas. Leipcige gimė ne vienas Čiurlionio simfoninis sumanymas – tai ir uvertiūra „Kęstutis“, ir pirmoji simfonija, ir koncertas violončelei su orkestru. Deja, iki mūsų dienų išliko tik „Kęstučio“ klavyras. Leipcige savo vienatvę Čiurlionis skaidrina dažnais apsilankymais puikiame Leipcigo meno muziejuje, susižavi vokiečių simbolistais, ypač Arnoldu Boecklinu, o kalėdinių atostogų metu nusiperka spalvų ir popieriaus. Iš Leipcigo draugams jis siunčia ne tik laiškus, bet ir savo pieštus atvirukus, o 1902 metų liepos mėnesį gavęs studijų baigimo pažymėjimą, Čiurlionis grįžta į Varšuvą jau apsisprendęs nuo šiol savo laiką skirti ir muzikai, ir tapybai.
5. APIE DAILĖS STUDIJAS.
Jau Leipcige Čiurlionis pajuto vis didėjantį potraukį dailei: savo vienatvę maldė tapydamas. Grįžęs į Varšuvą, Čiurlionis 1902 metais įsirašė į Jano Kauziko piešimo mokyklos lankytojus, o 1904-ųjų metų kovą įsteigta Varšuvos dailės mokykla, į kurią jis nedelsdamas įstojo.
Dailės mokyklos direktoriumi išrinktas tapytojas Kazimieras Stabrauskas (Kazimierz Stabrowski). Gimęs istorinėje Lietuvoje, netoli Minsko, buvo valstybingumą praradusios gimtos šalies patriotas ‒ Varšuvos meno mokykla, iš vienos pusės, siekė atkurti tęstinumą su po sukilimo uždaryta aukštąja Varšuvos dailininkų ugdymo įstaiga. Iš kitos pusės, studijavęs Sankt Peterburgo ir Paryžiaus dailės akademijose, daug keliavęs, vis labiau įsitraukiantis į lenkų teosofinės draugijos veiklą, mokyklos direktorius su kolegomis formavo mokyklos ugdymo programą, orientuodamasis į to meto Vakarų dailės naujas tendencijas. Meno dalykus Čiurlioniui taip pat dėstė naujovių dailėje siekę Konradas Krzyżanowskis, Ferdynandas Ruszczycas, Karolis Tichis, šiek tiek – skulptorius Xaweras Dunikowskis ir kiti. Kolegos vertino Konstantiną kaip muziką, kompozitorių, jis itin dažnai pelnydavo prizines kategorijas ir taikomojo, bei – ypač ‒ grynojo meno darbų apžiūrose. Dėl to gaudavo premijas, ir metams netgi buvo atleistas nuo mokesčio už mokslą.
Varšuvoje Čiurlionis lankė daug atvežtinių ir lenkų dailininkų darbų parodų Kryvulto salone, taip vadinamoje „Zachętoje“ [„Zachentoje“]. Ten jis galėjo pamatyti pripažintų autorių originalus nuo Francisko Goya’os, Arnoldo Böcklino – iki Henri de Tolouse Lautrec’o, Jameso Abbotto McNeilo Whistlerio, Maxo Klingerio, Odilono Redono. Čiurlionis čia matė ir daug Jaunosios Lenkijos dailininkų darbų. „Zachentoje“ Varšuvos meno mokykla surengė savo ugdytinių kūrybos parodą, kurioje Čiurlionio darbai patraukė keleto pirkėjų dėmesį. Jaunas menininkas dalyvavo Stabrowskio, Ruszczyco ir kitų rengiamuose salonuose, kuriuos pagyvindavo tuo metu jau plačiai žinomų Jaunosios Lenkijos literatų, tokių kaip Stanisławo Przybyszewskio, Tadeuszo Micińskio, ar redaktorių, literatūros kritikų, tokių kaip Zenono Przesmickio, Arturo Górskio, paskaitos ir diskusijos. Jos padėjo Čiurlioniui susigaudyti to meto reikšmingiausioje lektūroje.
Jaunieji dailės studentai periodiškai susiburdavo ir dar mažiau formalioje aplinkoje – pas Čiurlionį ir kitus draugus. Nuotraukoje matome Varšuvos dailės mokyklos kolegų neformalų pobūvį 1904 metų pabaigoje. Bendramokslis Henrykas Haydenas, po daugelio metų dovanodamas šią nuotrauką vienam iš lietuvių, pakomentavo: „Matote tą pianiną? Dažnai – kaip ir aną vakarą – Čiurlionis ir Morawskis keturiom rankom mums juo paskambindavo Bachą, Mozartą“.
Vasaromis Varšuvos dailės mokykla organizuodavo plenerus. Pirmoji tapymo praktikos gryname ore išvyka buvo surengta 1904 birželį-liepą. Čiurlionis su daugiau nei trisdešimčia kolegų išvyko į Arkadiją. Kas gi tai per vieta? Taip vadintas Radvilų dvaro Nieborovo, esančio netoli Lovičiaus, parkas. Jį XVIII amžiaus pabaigoje įkūrė paskutinioji Vilniaus vaivadienė Elena Radvilienė (Helena Radziwiłłowa). Kai ten atvyko Čiurlionis su dailininkais, kai kurių parko pastatų jau nebuvo likę, kai kurie buvo apnykę. Tačiau tvenkinio vandenyje vis dar didingai atsispindėjo vadinamoji „Dianos šventykla“, parko paunksmėje tebesislėpė „gotiškas namelis“ ties tamsia „Sibilės uola“; „vyriausiojo žynio būstas“ bei kiti pastatai. Čiurlionis su Eugenijumi Morawskiu ir Janu Brzezińskiu įsikūrė „Tuopų saloje“. Tapymas su nedidelėmis pertraukomis vyko nuo septintos valandos ryto iki septintos vakaro. Tik sekmadieniais visi išvykdavo į iškylas. Čia vykdavo ir literatūros vakarai, žurnalo „Chimera“ skaitymai.
Suremontavę „Dianos šventyklos“ vargonėlius, Čiurlionis su Morawskiu vakarais ėmė rengti koncertus, neretai lydimus vokalistų pasirodymų. Vienas vakaras, kaukių balius, tapo išskirtiniu – jame dailininkai pasipuošė praeities vizijų kostiumais – „mirusiųjų šešėliais“. Elenos Radvilienės personažą lydėjo tariamas istorikas, rašytojas ir poetas Julianas Ursinas Niemcewiczius. Juo buvo apsirengęs Čiurlionis, laikęs pergamentą su užrašu „Chronos visa pasiglemš“. Morawskis vaidino žalią dumbliną Vandenį. Per naktį skambėjusią šokių muziką auštant nustelbė vargonų gaudimas iš „Dianos šventyklos“ – tai Čiurlionis su Morawskiu sveikino patekančią saulę! Ne vienas iš dalyvavusiųjų iki senatvės gyvai atsiminė ypatingą šio renginio ir viso plenero atmosferą. Nuotraukoje matome plenero dalyvius, įsiamžinusius ant minėtos „šventyklos“ laiptų, kuriuos puošia dekoratyvi sfinkso skulptūra. Su Varšuvos dailės mokyklos kolegomis Čiurlionis dalyvavo ir plenere Istebnoje, Silezijoje. Bet turėjo ir kitų progų išvykti.
6. M. K. ČIURLIONIS IR WOLMAN’Ų ŠEIMA
Studijuodamas Varšuvoje, Čiurlionis per savo bendramokslį Bronisławą Wolmaną susipažino su jo svetinga ir miela šeima. Netrukus jis tapo artimu Wolmanų bičiuliu, kartu su kitais bendramoksliais buvo kviečiamas į šiuose namuose vykusius salono vakarus, kurių metu vyko diskusijos literatūros, filosofijos temomis, muzikuojama.
Skaityti paskaitų ciklo čia buvo pakviestas ir filosofas Adamas Mahrburgas, kadaise Leipcige klausęs Wilhelmo Wundto kursų. Pas Wolmanus Čiurlionis lankėsi dažniau nei jo kolegos: čia užeidavo papietauti, be to, jis reguliariai mokė muzikos Bronisławo seserį Haliną Wolman, kuriai ėmė jausti simpatiją ir vėliau paskyrė tris savo preliudus bei poetinius „Laiškus Devdurakėliui“.
Jaunųjų Wolmanų mama, taip pat Bronisława, buvo tikra meno entuziastė, didelės inteligencijos moteris. Ji tapo nuoseklia Čiurlionio talento palaikytoja, rėmėja. Pirmoji aptiko itin palankų meno kritiko Breško-Breškovskio atsiliepimą Rusijos sostinės spaudoje apie Čiurlionio darbus Varšuvos meno mokyklos moksleivių parodoje Sankt Peterburge. Iš viso kolektyvo jis vienas buvo išskirtas kaip individualaus braižo menininkas. Tad ponia Wolman išsyk po to įsigijo Čiurlionio ciklą „Pasaulio sutvėrimas“, dovanojo jam tarp to meto intelektualų populiariausią knygą, rėmė jo pažintines keliones, pati kvietėsi jį vasaromis dalyvauti savo šeimos išvykose. Ne veltui Čiurlionis dovanojo jai savo paveikslą „Bičiulystė“, dedikavo jai simfoninę poemą „Jūra“. Šioji moteris, atvykusi į Pirmąją lietuvių dailės parodą, dar spėjo pasikalbėti su vyskupu apie Čiurlionio tėvo atleidimą iš vargonininko pareigų. Švenčių proga ji siuntė asmeninius sveikinimus menininko šeimos nariams. Laiške broliui Konstantinas prisipažino: „Gaila, kad nepažįsti ponios Wolman. Vienintelė nuostabi moteris iš tų, kurias pažįstu.“
Kartu su Wolman’ų šeima menininkas aplankė Krynicos kurortą apsuptą Priekarpatės kalnų, taip pat Kaukazą palei Juodąją jūrą (pastarąjį – su bičiuliu Eugeniuszu Morawskiu). Prieš vykdamas į Anapą 1905 m. vasarą, Čiurlionis jau turėjo nuosavą „Kodak“ firmos fotoaparatą. Birželio‒rupjūčio mėnesiais mėgaudamasis kalnų peizažais, jis fotografavo, tapė. Laiške broliui Povilui dalijosi įsirėžusiais įspūdžiais, kurie tapo simboliniais jo kūrybos vaizdiniais: „Krantai uolėti, aukšti, vietomis neprieinami, vietomis vos galima nuo bangos pabėgti, o nuo kokio nors kalno beveik pusė jūros matyti… Mačiau kalnus, kurių galvas glostė debesys, mačiau ir išdidžias sniego viršūnes, kurios aukštai, viršum debesų, laikė savo spindinčias karūnas… Mačiau per 140 kilometrų Elbrusą, tarytum didžiulį sniego debesį, baltos kalnų grandinės priekyje. Mačiau, saulei tekant, Darjalo tarpukalnę tarp laukinių, pilkai žalsvų ir rausvų fantastinių uolų.“ Didžioji dalis Anapos albumėlio nuotraukų atliktos Čiurlionio. Dažniausi motyvai – jūra, burinės valtys, stačios pakrantės uolos…
Gavęs ponios Wolman piniginę dovaną, 1906 m. rugsėjį Čiurlionis išsiruošė kelionėn į Vidurio Europos miestus ‒ Prahą, Dresdeną, Niurnbergą, Miuncheną, Vieną. Keliaudamas intensyviai lankė meno ekspozicijas beveik dvidešimtyje galerijų ir muziejų, daugybėje bažnyčių, grynojo ir taikomojo meno parodose. Savo bičiulei ir rėmėjai, apsilankęs Miunchene, jis rašė: „pažinau dvi Pinakotekas, Glaspalastą, Tarptautinio meno parodą, Gliptoteką, Prancūzų dailininkų parodą“. Greta Miuncheno, labiausiai jis akcentavo įspūdžius, patirtus Dresdene, Niurnberge, Prahoje. Iš senųjų tapytojų išskyrė Raffaello’į, Sandro Botticelli, Albrechtą Dürerį, Hansą Holbeiną, Anthonį Van Dycką, Paterį Paulą Rubensą, Tiziano’ą, Rembrandtą, Bartolomé’jų Murillo, Diego’ą Velázquezą, iš modernių ‒ Arnoldą Böckliną, Franzą von Stucką, Maxą Klingerį, Ferdinandą Hodlerį, Pierre’ą Puvis de Chavannesą. Prancūzų impresionistų ir postimpresionistų dailei neskyrė ypatingo dėmesio.
Ši kelionė turėjo didžiulės reikšmės neįtikėtinai novatoriškiems Čiurlionio eksperimentams vaizduojamojo meno srityje: jo paveikslų koloritui ir tapymo technikai, savitai harmoningų formų estetikai ir kompoziciniam minimalizmui ‒ vaizdo redukcijai iki beveik abstrakcijos. Tai geriausiai matyti jo paveikslų cikluose „Žiema“, „Vasara“, „Tyla“, po metų pradėtose realizuoti tapybinių sonatų vizijose.
7. M. K. ČIURLIONIS VILNIUJE
1905 m. rudenį įsikūrus Varšuvos lietuvių savišalpos draugijai, Čiurlionis ėmė visuomeniniais pagrindais dirbti su draugijos choru. Po pusmečio su kolektyvu jau galėjo koncertuoti.
Atvykimo priešistorė
Tenykštės lietuvių savišalpos draugijos įkūrėjas Vincas Palukaitis kvietė Čiurlionį ne tik vadovauti chorui, bet ir harmonizuoti lietuvių liaudies dainas, rengiant liaudies mokykloms skirtą dainyną Vieversėlis. 1906 m. sausio laiške broliui Povilui Čiurlionis jau dalijosi siekiu ne tik turtinti choro repertuarą, bet ir kurti operą: „Ar Tau žinomas lietuvių judėjimas? Aš esu pasiryžęs visus savo buvusius ir būsimus darbus skirti Lietuvai. Mokomės lietuvių kalbos, ir rengiuosi parašyti lietuvišką operą“. Tų pačių metų pavasarį jo darbai eksponuoti Rusijos meno mokyklų darbų parodoje ir išskirti sostinės laikraščių iš visų Varšuvos dailės mokyklos atstovų. Parodos apžvalgininkas jį įvardijo kaip daug vilčių teikiantį dailininką lietuvį, kuo labai džiaugėsi jo choristai Varšuvoje. Vincas Palukaitis pirmąkart pristatė Čiurlionį lietuvių spaudoje. Metams baigiantis Čiurlionis su savo paveikslais dalyvavo Pirmojoje lietuvių dailės parodoje.
Apsigyvenimas
Prasidėjus revoliuciniams neramumams, Varšuvoje Čiurlioniui darėsi vis nesaugiau gyventi, juolab, kad į policijos akiratį pateko jo artimiausi draugai. 1907 metų vasarą kūręs Druskininkuose, atokiau nuo policijos akių, rudenį jis dalyvavo steigiant Lietuvių dailės draugiją: „Buvau Vilniuj, […] draugijos atidaryme. Šį kartą Vilniuje man labai patiko. Miestas, tiesa, labai atsilikęs, bet žmonės čia daug simpatingesni nekaip Varšuvoj. Naujai susipažinau su keliais aukštos kultūros žmonėmis ir labai maloniai praleidau laiką. Pirmas draugijos posėdis irgi buvo gana įdomus […], o smagiausia, kai balsavimo keliu rinko valdybos narius. Aš gavau visus balsus, ir tai mane net sugraudino, nes to nesitikėjau. / Galutinė posėdžio išdava yra tokia, kad turėsiu šiais metais pats savo rankomis surengti Vilniuje parodą, kurios atidarymas turi įvykti gruodžio 23 dieną. Žmuidzinavičius važiuoja į Paryžių, taigi dabar viskuo man vienam teks rūpintis. Tai bus darbo! – Baisu!“. Po pasvarstymų „už“ ir „prieš“, menininkas apibendrino laiške savo rėmėjai Bronislawai Wolman: „mano persikėlimas yra neišvengiamas“.
Veikla Vilniuje
Pradžioje pamokų ieškojosi privačiai, per pažįstamus, bet baigiantis 1907-iesiems ir prasidėjus naujiesiems metams jau nešė skelbimus į laikraštį apie teikiamas pamokas. Viename iš skelbimų skaitome: „K. Čiurlianis, baigęs Varšavos ir užsienyj Leipcigo konservatoriją, apsigyveno Vilniuj ir mokina skambint ant fortepijono ir muzikos teorijos. Jo adresas: Andrejevo gatvė 11 b. 6.“ Mokinių, regis, turėjo nedaug. Vienas iš jų liudijo, koks jautrus jis buvęs nepasiturintiems – sumažindavo mokestį; nesant galimybei įsigyti vadovėlio, ištisus vakarus pats perrašinėdavo ranka harmonijos pratimus, tad nedaug uždirbdavo. Čiurlionis dairėsi galimybės įsidarbinti muzikos mokykloje, tačiau įstaigai vadovavęs Zenonas Jakubowskis muzikui pasirodė esąs pernelyg arogantiškas: pareikalavo aukštosios mokyklos diplomo. Čiurlionis, kuris neteikė reikšmės visokiems pažymėjimams, ne visai mandagiai atkirto baigimo dokumentą laikąs po lova. Tuo ir baigėsi pastangos įsidarbinti įstaigoje.
Bene pastoviausias įplaukas muzikui turėjo užtikrinti darbas su „Vilniaus kanklių“ choru, kurio nariams paskyrė susitikimus keturis kartus per savaitę, bet tuomet, jei apsirgdavo, − už neįvykusį susitikimą užmokesčio negaudavo. „Su choru užsimezgė simpatijos gija – mokau juos muzikos teorijos, o kartu rašau jiems ekspromtu dviejų, trijų balsų dainavimui pratimus, kurie kartais skamba labai gerai, iš čia savo rūšies pasitenkinimas. Tačiau nežiūrint visko, darbas yra sunkus – keletas gabių, turinčių balsą, o likusieji tai neišpasakytos sąvalkos, be klausos, be balso ir be proto. O čia ponas Vileišis pageidauja choro koncerto (jo nuomone, jau laikas, kad choras ką nors padainuotų – idiotas!)“.
Kambarėlyje, kurio nedidelis langas buvo orientuotas į Rytus, tamsiais žiemos mėnesiais tapyti beveik negalėjo, tad prasimanydavo sau taikomosios dailės užduočių: parodų plakatų, katalogų, knygų viršelių projektų, vinječių ir kitų grafikos darbelių. Rašė straipsnius. Dažnai sėsdavo prie pianino − ruošdamasis kaip pedagogas ar chorvedys arba repetuodamas koncertinę programą. Vilniaus salėse Čiurlionis pasirodydavo ne tik koncertmeisterio, bet ir solisto teisėmis – jis yra viešai atlikęs Ludwigo van Beethoveno, Frederico Chopino, Stanisławo Moniuszkos ir kitų kompozitorių kūrinių. Iš savo kompozicijų Vilniaus publikai skambino keletą preliudų, kantatos „De Profundis“ vargonų partijos adaptaciją fortepijonui.
Prie instrumento ilgai užsibūdavo improvizuodamas bei komponuodamas savo opusus: Vilniuje yra sukūręs stilistiškai novatorišką fortepijoninių peizažų ciklą „Marės“, kuris vėliau buvo atliktas Sankt Peterburge periodiškai organizuojamo renginio „Šiuolaikinės muzikos vakarai“ koncerte. Gyvendamas Vilniuje Čiurlionis ėmė planuoti kurti operą „Jūratė“ – šį sumanymą mėgins plėtoti laikinai apsistojęs Sankt Peterburge.
Menininkui tekdavo dalyvauti ir lietuvių bei tarptautinės dailės posėdžiuose. Jis priklausė ne vien Lietuvių dailės bei Vilniaus dailės draugijoms – Lietuvių mokslo draugija 1909 metais jį pakvietė dalyvauti Lietuvių liaudies dainų rinkimo komisijos darbe. Tais pačiais metais ką tik įsikūręs lietuvių kultūros susivienijimas „Rūta“ jam užsakė nutapyti scenos uždangą, išlikusią iki mūsų dienų. Menininko sužadėtinė, o vėliau ‒ žmona Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, 1908 m. rudenį įstojusi į Lietuvių dailės draugiją, dalyvavo ir Lietuvių mokslo draugijos veikloje. Pasak jos, apsigyventi Vilniuje Konstantiną „stumte stūmė lyg koks kategoriškas imperatyvas čia dirbti meno srityje, žadinti, kelti, čia rodyti žmonėms, ką jie patys gali sukurti“.
Čiurlionis įsitraukė į anuomet aktualią lietuvių diskusiją, ar verta statyti Tautos namus, ar geriau įsigyti jau esamą pastatą Vilniuje. Pasiūlymą iškėlė daktaras Jonas Basanavičius; diskusijoje dalyvavo įvairių draugijų atstovai, visgi Lietuvių dailės draugijos nariai buvo vieni iš aktyviausių. Menininkas pasisakė už ambicingai suprojektuoto pastato statybą. Jame turėtų tilpti koncertų, muziejaus, parodų, posėdžių salės, klubas, biblioteka su skaitykla, repeticijų kambariai ir kita. Jis žadėjo paaukoti savo darbus Tautos muziejui. Po Čiurlionio mirties už surinktas lėšas buvo įsigytas sklypas Pamėnkalnio teritorijoje. Deja, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, statybos fondų suma visiškai nuvertėjo, ir sumanymas nebuvo įgyvendintas.
Rengimasis Antrajai lietuvių dailės parodai
Didžiausia visuomeninė užduotis Čiurlioniui teko rengiant Antrąją lietuvių dailės parodą. „Visa, kas susiję su paroda, turėjau pats savo rankomis tvarkyti“, ‒ rašė jis. – „Laiškai, ‒ o jų buvo daugybė, ‒ straipsniai, bilietai, katalogai, plakatai, spaustuvė, prekių stotis, policija, gubernatorius. Savo rankomis išardžiau dėžes, o net tempiau sunkumus į trečią aukštą, pas rėmų taisytoją laksčiau be galo. / Paveikslų kabinimas priklausė prie sunkiausių darbų. Keturi kambariai, kiekvieno sienos kitaip apmuštos, neišvengiama šviesa iš šono, milžiniški Stabrausko paveikslai. Tai buvo! Jau neva iškabinti, žiūri – blogai. Vėl viską reikia ardyti, ir taip be galo. / Vis dėlto paskirtu laiku, vadinasi, ketvirtadienį vasario 28 dieną 1 val po pietų, viskas buvo parengta. / Vietoje ceremonialinių prakalbų iškabinom lygiai 1 val. milžinišką mėlyną vėliavą ir pravėrėm duris […]. / Tai buvo „žaismas“. Dauguma jautėsi kaip silkės bačkoj, buvo tokių, kurie įkyriai reikalavo paaiškinimų, buvo tokių, kurie, žiūrėdami į mano paveikslus, juokais trūkę, o gal vos keletas šį tą pajuto, suprato. / Summa summarum – opinija nusprendė, kad šiaip ar taip, paroda esanti gražesnė už pernykštę, tik gaila, kad mažesnė“. Paroda vyko iki balandžio 28 (naujuoju stiliumi – iki gegužės 11) dienos. Joje Čiurlionis eksponavo apie 60 savo darbų, iš kurių išsiskyrė „Saulės“, „Pavasario“ sonatų, „Žiemos“ ciklai, „Bičiulystė“, „Praeitis“, Žinia“, triptikai „Vasara“, „Mano kelias“, „Pasaka“ ir kiti paveikslai.
Baigiantis 1908-ųjų vasarai Čiurlionis buvo išrinktas į draugijos garbės narius greta pirmininko Antano Žmuidzinavičiaus, Varšuvos meno mokyklos direktoriaus Kazimierzo Stabrowskio ir dailininko bei kolekcininko Tado Daugirdo.
Lietuvių dailės draugija iki karo surengė aštuonias lietuvių dailės parodas, kurias aplankė daugiau nei 10 000 žiūrovų. 1911 m. pavasarį bei vasaros pradžioje draugijos bendražygiai surengė pomirtinę jo darbų parodą Vilniuje ir Kaune, talkino organizuojant pomirtines dailininko darbų parodas Maskvoje ir Sankt Peterburge. Kolegų iš „Čiurlionio kuopos“ iniciatyva 1913−1914 metais Vilniuje veikė nuolatinė Čiurlionio darbų paroda. Artėjantis Pirmojo pasaulinio karo artėjantis frontas pakoregavo įvykius taip, kad Vilnius neteko Čiurlionio kūrinių kolekcijos – jie skubiai išvežti į Maskvą, o grąžinti jau į Kauną, kuris tapo pirmosios Nepriklausomos Lietuvos Respublikos sostine. Visa kolekcija dabar yra saugoma Nacionaliniame Čiurlionio dailės muziejuje Kaune.
8. M. K. ČIURLIONIS IR SOFIJA KYMANTAITĖ
Vilniuje Čiurlionis sutiko asmenybę, tapusią artimiausiu jo žmogumi. Tai buvo Sofija Kymantaitė, kaip tik tų pačių 1907 metų rudenį po studijų Krokuvos Jogailaičių universitete ir aukštuosiuose moterų kursuose atvykusi į Vilnių dirbti laikraščio „Viltis“ redakcijoje ir įsitraukusi į moterų suvažiavimo bei draugijos „Žiburėlis“ veiklą.
Ši draugija rengė Vinco Kudirkos minėjimą, tad Sofija parašė menininkui laišką į Druskininkus, kviesdama jį pagroti tame vakare. Netrukus Čiurlionis atvyko į Vilnių. Sužinojusios, kad jis ketina stebėti Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio spektaklio „Blinda, svieto lygintojas“ generalinę repeticiją, ji su Felicija Bortkevičiene nuvyko ten suderinti vakaro-koncerto detalių. Sofija vėliau pasakojo: pamačius Konstantiną „staiga lyg kokia banga užpylė man širdį. Absoliutiškai viską žinojau. Tai „Jis“ pasakiau sau ir lyg kokio ūko apsupta laukiau, kol Bortkevičienė atves jį man“. Čiurlionis maloniai sutiko dalyvauti vakare, kuris vyko po savaitės. Sofijos kalba apie Kudirką, persmelkta romantinio patoso, labai paveikė auditoriją. Po pertraukos skambino Čiurlionis, po to prisėdo prie dvidešimt antrus metus einančios merginos ir pasakė: „Tamsta taip gražiai kalbėjote. Aš klausydamas nusprendžiau, kad mokysite mane lietuvių kalbos“. Sofija neprieštaravo.
Pažiūrėję į metaliniame rėmelyje ant lentynos pastatytą nuotrauką, palyginkite, kaip Sofiją apibūdino Čiurlionis po jų pirmosios pažinties: „Panelė Kymantaitė, labai graži […]. Pabaigė Krokuvoje aukštuosius Baranieckio kursus, dirba „Vilties“ redakcijoje ir puikiai kalba lietuviškai. Nenori man duoti pamokų, bet tai nieko“. Jiedu susitikdavo jos nuomotame kambarėlyje tris kartus per savaitę. Mokėsi ne tik lietuvių kalbos iš Jono Jablonskio vadovėlio, Antano Juškos, Liudviko Rėzos surinktų dainynų, bet kalbėjosi apie literatūrą, muziką, meną. Netrukus jie tapo artimais bičiuliais, mergina spaudai rašė straipsnelius, kuriuose kvietė gausiau burtis į muziko vadovaujamą chorą.
Netrukus po Antrosios lietuvių dailės parodos atidarymo dailininkas pasikvietė ją į šį kambarėlį. Paklausykime jos atsiminimų: „Prie lango stovėjo kanapa, prieš ją apvalainas stalas, prie sienos iš dešinės – pianinas. Atsisėdau ant kanapos, užmerkiau akis. Konstantinas improvizavo. Kiek laiko praėjo – pusė valandos, valanda – nežinau. Muzika nutilo – vakaro prieblanda pripildė kambarį – toje prieblandoje vis dar atrodė man, supasi muzikos tonai. Atsikėliau – neišpasakyta laimė ir begalinis liūdesys užėmė man tiesiog kvapą. Atsikėliau iš vietos ir, stovėdama už jo nugaros ėmiau glostyti atloštą galvą ir užsilenkus pabučiavau lengvai išdidžią kaktą. Jis prispaudė mano rankas prie lūpų – jokių žodžių. Riba, kurios nei vienas, nei kitas iš mūsų peržengti negeidė“.
Sparčiai mezgėsi Konstantino ir Sofijos bendri kūrybiniai sumanymai – kompozitoriaus dainos chorui, komponuojamos sužadėtinės poezijos motyvais, operos „Jūratė“ projektas, abiejų rašytas straipsnių rinkinys „Lietuvoje“, abu ir toliau skaitė pranešimus, koncertavo kultūros renginiuose.
Draugaudamas su „jūros akių“ mergaite Sofija Konstantinas vėl turėjo galimybę aplankyti savo jaunų dienų vietas Plungėje, kelis vasaros mėnesius praleisti prie Baltijos jūros Palangoje. Šios patirtys labai suintensyvino jo kūrybines galias: prie jūros jis pradėjo tapyti vienus iš įspūdingiausių savo ciklų ‒ „Jūros sonatą“, „Preliudą ir fugą“, triptiką „Fantazija“. 1909-ųjų sausio 1 dieną sužadėtiniai susituokė ir išvyko į Sankt Peterburgą. Vilniuje kelioms savaitėms apsistojo tik birželį ‒ tada Čiurlionis paskutinį kartą šiame mieste koncertavo, atliko „Rūtos“ scenos uždangos užsakymą. Ir čia prisidėjo Sofija, jau tapusi Čiurlioniene: „Tapiau „Rūtai“ (lietuvių draugija) uždangą nuolatinei scenai, kurią turi savo būstinėje. Džiaugsmas buvo nemažas“, ‒ rašė menininkas. – „Ištempiau ant sienos 6 metrų pločio, 4 aukščio drobę, pats užgruntavau, per dvi dienas nuškicavau anglim kontūrus, o toliau, gelbstint kopėčioms, galvotrūkčiais vyko tiktai tapymas. Zosė man daug padėjo stilizuojant gėles, ir darbas net cypė“. Uždaręs šios improvizuotos dirbtuvės duris, Čiurlionis Vilniuje nebeįsikūrė – apsilankė epizodiškai tų metų rudenį, prieš išvykdamas į Sankt Peterburgą.
Konstantinui norėjosi parodysi savo darbus dailininkų sambūrių „Meno pasaulis“, „Salonas“ parodose. Jis gana greitai, nors ir ne vienbalsiai, sulaukė šių išrankių meno reformatorių pripažinimo ‒ deja, liga progresavo greičiau. Iš anuometinės Rusijos sostinės 1908-1909 metais rašyti Konstantino meilės laiškai Sofijai šiandien laikomi šio žanro palikimo „aukso fondo“ dalimi. Jie padeda geriau pažinti ne tik biografijos įvykius, bet ir be galo jautrią, grožio išsiilgusią menininko sielą.
9. PAŽĮSTAMŲ ALBUMAS
Įsikūręs Vilniuje, Čiurlionis laiške Halinai Wolman rašė: „Noriu bendrais bruožais aprašyti Tau mano čionykštį gyvenimą. Visų pirma, tas perteklius darbo, kurio čia tikėjausi, pasirodo besąs tik svajonė. Kenčiu, neturėdamas jo nuo pat atvykimo.
Turiu tik vieną pamoką, ir tą – sykį savaitėje. Chorą, tiesą sakant, neseniai pradėjau vesti keturis kartus per savaitę, bet užtat jau tris kartus suspėjau sirgti gripu, ir jei taip toliau bus, tai ir su choru neužsidirbsiu“.
Chorvedžiui sunkiau apsirgus, jį lankė gydytojas Andrius Domaševičius. Tai buvo kairių pažiūrų bajorų palikuonis, kuris vos grįžęs į Vilnių, įsijungė į taip vadintų „Dvylikos Vilniaus apaštalų“ veiklą. Jis įkūrė Lietuvos socialdemokratų partiją, padėjo organizuojant Vilniaus Didįjį Seimą, bet pažinties su Čiurlioniu metais iš partijos valdybos pasitraukė. Turėdamas privačią polikliniką bei ligoninę ir vizituodamas kitas gydymo įstaigas, jis domėjosi muzika, rašė į spaudą. „Dr. Domaševičius, labai inteligentiška asmenybė, aistringai įsimylėjęs klasikinę muziką, brunetas, žydros akys, labai rūpestingai slaugė mane, kai sirgau“, – apibūdino Čiurlionis. Kurį laiką muzikas negalėjo nė komponuoti ‒ pianiną įsigijo tik po Naujųjų metų. Užtat su pasimėgavimu žodžiu piešė čia sutiktų žmonių portretus.
Pirmiausiai aprašė porą, kurios prielankumas pasitarnavo Vilniuje dairantis darbo. Tai buvo Jonas ir Ona Vileišiai. Jonas tuo metu ėjo „Vilniaus kanklių“ draugijos pirmininko pareigas, buvo vienas iš Lietuvių dailės draugijos, kuriai priklausė ir Konstantinas, steigėjų. Išrinktas sekretoriumi, šių pareigų atlikti akivaizdžiai nespėdavo, todėl Čiurlionis savo laiške jį truputį šaržavo: „Jonas Vileišis, […] simpatingas, truputį aristokratas, truputį buržujus, priklauso visoms esamoms Vilniaus lietuvių draugijoms, berods, tik tam, kad priklausytų […] Įsimylėjęs žmoną“. Ir iš tiesų buvo ką įsimylėti: Jonas Vileišis sutiko gražią aristokratiškos Kossakowskių giminės merginą Anną, kuri visiškai persiėmė vyro tautiniais idealais, ėmė ne tik kalbėti, bet ir rašyti lietuviškai. Čiurlionis neatsisakydavo su ja groti keturiomis rankomis, nes ji buvo nuoširdi, šilta, visada pasiruošusi svečią pavaišinti, ir šios jaunos šeimos namai kažkiek kompensavo iš Wolmanų, likusių Varšuvoje, patirtą svetingumą.
Naujų pažįstamų sąraše Čiurlionis paminėjo ir Jono brolį Petrą Vileišį, beatodairiškiausią lietuvių nacionalinio sąjūdžio rėmėją. Įgijęs geležinkelio tiltų inžinieriaus specialybę, Rusijos gilumoje dirbdamas kesoninių konstrukcijų statybos rangovu, jis sukaupė nemažą kapitalą, kurį, grįžęs į Lietuvą, ne tik panaudojo verslui kurti, bet paskyrė pirmajam lietuvių dienraščiui Vilniaus žinios, lietuviškai spaustuvei, knygynui steigti ir išlaikyti. Dauguma tautos šviesuolių, tokių kaip Jonas Basanavičius, Jonas Jablonskis, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Mykolas ir Vaclovas Biržiškos, Žemaitė, Juozas Tumas-Vaižgantas ir kt., galėjo apsigyventi Vilniuje Petro Vileišio sukurtų darbo vietų dėka. Ketveris metus jis buvo Vilniaus miesto dūmos narys, 1905 metais organizavo Vilniaus Didįjį Seimą. Jo rūmuose buvo atidaryta Pirmoji lietuvių dailės paroda, kurioje lietuviai pirmąkart pamatė Čiurlionio paveikslus.
Šiame kambaryje matote kabančias ant sienos nuotraukas iš Pirmosios lietuvių dailės ekspozicijos Vileišio rūmuose. „Petras Vileišis, itin simpatiškas senis, paprastas, geraširdis, ‒ charakterizavo jį menininkas, pridurdamas, ‒ prieš kelerius metus turėjo apie 500 tūkstančių, o dabar pasiliko su 50-čia. Viskas išėjo žmonėms ir įvairiems atgimimo tikslams“. Iš tikrųjų, Vileišio iždas tuštėjo net dramatiškiau, ir tai paskatino jį netrukus vėl išvykti uždarbiauti į Rusijos gilumą. Laiške Čiurlionis prisipažino: „Vienas kitam simpatizuojame“.
Kabindamas savo paveikslus pirmajai parodai Čiurlionis artimiau susipažino su dvidešimt septynerių metų dailininku Petru Rimša, kuris vienas pirmųjų spaudoje ėmė raginti lietuvių dailininkus galvoti apie savo darbų bendrą ekspoziciją. Pradžioje kiek drovėjęsis vyresnio kolegos, iš kaimo aplinkos kilęs Rimša veikiai su juo artimai susibičiuliavo ir tapo uoliu talkininku, Čiurlioniui organizuojant Antrąją lietuvių dailės parodą. Vėliau Rimša su malonumu prisiminė, koks ūpas sklandė, dailininkams kabinant Pirmąją lietuvių dailės parodą: „Žinoma, geros nuotaikos siela mūsų ratelyje buvo Antanas Žmuidzinavičius. Bet jos netrūko ir Čiurlioniui. Jiedu buvo ir dainos meistrai, parodą berengiant. Juk taip įprasta dirbti su daina. Kaip šiandien, rodos, matau Čiurlionį ir Žmuidzinavičių ekspozicijos patalpose aukštokai palipusius ir bekabinėjančius paveikslus. Ir štai ir jaunų krūtinių išsilieja nuostabi dzūkiška daina: „Oi giria giria…“ <…> Įsidainuodavome taip, jog net ir darbas sustodavo. Parodos rengimas jos dailininkus sucementavo į glaudžią kaip reta bičiulystę…“.
Dailininkas peizažistas Antanas Žmuidzinavičius, studijavęs Varšuvoje bei Paryžiuje, 1907 m. rugsėjį tapo naujai įkurtos Lietuvių dailės draugijos pirmininku. Juo išbuvo per visą šios draugijos gyvavimo laiką. Kai 1908 metais jis išsiruošė pasitobulinti į Miuncheną bei rinkti draugijai lėšų į Ameriką, Čiurlionis pirmininką pavadavo visuose organizaciniuose darbuose. Žmuidzinavičius atsiminė, kaip Pirmosios parodos atidaryme Konstantinas atėjo pasipuošęs „dideliu kaklaraiščiu, sumegztu plačia kokarda“, kaip viena jauna panelė, išvydusi keistus jo paveikslus, kuriuose „požemiai su dangum maišosi“, užsimanė pamatyti patį dailininką, kuris, jos manymu, veikiausiai yra „dievas žino, į ką panašus“. O netoliese buvęs paveikslų autorius tąkart paskubėjo atsakyti: „Ponia, jis iš tikro baisus: panašus į slibiną, kuris mergeles ryja“. Koncertus mėgęs Žmuidzinavičius dar ilgai minėjo, kokį įspūdį jam darė Konstantino muzikavimas: „Kai Čiurlionis skambindavo, baigdavosi šio pasaulio gyvenimas: pats menininkas persikeldavo ir pernešdavo savo klausytojus į kitus gražesnius svajonių ir miražų pasaulius“.
Atsikėlęs į Vilnių, Čiurlionis palaikė glaudžius ryšius ne tik su lietuvių kilmės dailininkais. Viena svarbesniųjų jo pažinčių ‒ su bemaž bendraamžiu dailininku Levu (Leiba) Antokolskiu. Baigęs Vilniaus piešimo mokyklą, studijavęs pas Ilją Repiną Imperatoriškoje dailės akademijoje Sankt Peterburge, trumpai apsistojęs Paryžiuje, jis jau penkeris metus Vilniuje vadovavo piešimo klasėms prie Vilniaus žydų amatų mokyklos. Ją inicijavo Pramoninės dailės draugija, kuri prieš metus įstaigai suteikė Levo dėdės, garsaus skulptoriaus Marko (Marducho) Antokolskio vardą. Pirmąkart dailininko dėmesį Čiurlionio vaizduotė patraukė, apsilankius Pirmojoje lietuvių parodoje. Jo simbolistiniai darbai jam išsyk pasirodė „pilni gilios filosofijos prasmės“, o originalią muzikinių temų interpretaciją prilygino „švystelėjusiam akinančiam meteorui“. Vėliau su Levu Antokolskiu Čiurlionis susitikinėdavo Vilniaus dailės draugijos organizaciniais reikalais. Dailininko pažintys su „Meno pasaulio“ atstovais Sankt Peterburge labai pasitarnavo Čiurlioniui mezgant dalykinius ryšius anuometinėje carinės Rusijos sostinėje. Po Konstantino mirties Antokolskis prisiminė, kaip šis mėgo Vilniaus kreivas gatveles. „Atsimenu vieną rudens vakarą, kada apsilankiau jo mažučiame kambarėlyje Andrejaus gatvėje, kuriame nebuvo nieko kito, tik pianinas, gaidų rankraščių krūva ir sausos rudens šakutės, iškabinėtos ant sienų. Jis buvo tenai vienas su savo genialiais sumanymais, jo muzikos garsai stebino graudumu…“. Šiame kukliame būste pokalbius neretai pratęsdavo muzika, žadinama Lippenbergo pianino klaviatūra bėgiojančių pirštų.
Čiurlionį jo kambaryje yra aplankęs ir akademinės tradicijos religinių bei liaudies scenų, portretų tapytojas Ivanas Trutnevas, tuo metu jau aštuoniasdešimtmetis senukas. Studijavęs Maskvoje, apkeliavęs Prancūzijos, Vokietijos, Belgijos, Olandijos, Italijos didmiesčius, padirbėjęs Vitebske, jis jau keturis dešimtmečius Vilniuje vadovavo piešimo mokyklai. Buvo pelnęs Sankt Peterburgo dailės akademijos akademiko vardą, Valstybės patarėjo bei Tikrojo valstybės patarėjo titulus. Tiesa, tarp Ivano Trutnevo darbų buvo ir reakcingojo Michailo Muravjovo paminklo projektas, bet Čiurlionis galėjo to ir nežinoti.
1908 metų pabaigoje į Vilnių gyventi persikėlė Ferdynandas Ruszczycas, Varšuvos meno mokykloje Čiurlioniui dėstęs tapybą ir daręs jam tam tikro poveikio. Abu jie buvo lyg ir tos pačios kartos menininkai: jų gimimo laikas tesiskyrė 5-eriais metais. Studijavusį Peterburge, apkeliavusį Miuncheną, Berlyną, Drezdeną, Paryžių, Vieną, metus padirbėjusį Krokuvos dailės akademijoje Ruszczycą Vilnius patraukė mažiau pretenzinga aplinka, šiame mieste vyko ankstyvoji jo darbų paroda. Namas Užupyje, kuriame apsigyveno Ruszczycas, buvo palyginti netoli nuo Čiurlionio nuomoto būsto. Tapytojai retkarčiais susitikdavo. Kartą apsilankęs Lietuvių dailės parodoje, Ruszczycas minėjo, kad verti dėmesio yra tik Čiurlionio darbai. Jam patiko „Scherzo“ iš Sonatos ir „Zodiako“ ciklas, nors nesusilaikė nepapriekaištavęs, kad tapytojo kūriniuose daugoka kabalistikos ir per maža tapybos.
Mirus Čiurlioniui, jo karstą nešęs Ruszczycas, sakydamas kalbą prie jo kapo, į ją, ko gero, sutelkė esminį savo įspūdį apie Konstantino asmenybę: „…atsisveikiname su žmogum nesutepto grynumo, su draugu, turėjusiu prakilnius siekimus, ir giliai palaikysime atmintyje tragiškai pertrauktą dainą… Išėjo į kitus pasaulius, kurių sapnai lydėjo jį tokį trumpą gyvenimą, į tą tolimą šalį, kurios nepažįstam, bet žinom, esam, turim būtim jaučiam savy. Tiesia Čiurlionis spalvų ir garsų tiltus iš mūsų kranto. Kitiems Čiurlionis buvo reiškėjas tos dvejopos tėvynės, iš kurios kyla menininkas ir žmogus – vienos didžiosios Dvasios tėvynės, kuri, nepaisydama amžių ir tautų, jungia sielas į didžią bendrystę. Ir kitos – žemės savosios, prie kurios su meile jos sūnus glaudžiasi. Yra vienas Čiurlionies paveikslas, jums gerai žinomas. Iš bundančios šviesos išneria paukštis, plačiu savo sparnų mosterėjimu aplenkia viršukalnius ir lekia tolumon. Tai „Žinia“. Tokia žinia nešinas atėjo Čiurlionis. Buvo skelbėjas naujo jauno meno, kuriam paliko savo atskirą pėdsaką. O savo žemei ir savo tautiečiams skelbė grožį bundančio juose pavasario. Pavasarį ir išėjo.“
Kita meniška siela, susijusi su Vilniaus dailės draugijos aplinka, buvo Stanisławas Filiber(t)as Fleury. Baigęs Vilniaus piešimo mokyklą ir pasimokęs fotografijos amato paslapčių kelių žinomų meistrų dirbtuvėse, nutarė pats įkurti savo fotoateljė. Mėgo ne tik fotografuoti Vilniaus vaizdus, bet ir tapė šio miesto peizažus (vėliau vienas pirmųjų ėmė gaminti čia stereoskopines nuotraukas), šiek tiek iliustravo knygas. Čiurlioniui atvykus į Vilnių, jau antrą dešimtmetį darbavosi savo studijoje Didžiojoje gatvėje. Kadangi ji buvo visai netoli nuo Konstantino nuomojamo būsto, šis 1908-ųjų metų birželio rytą užsuko pas kolegą nusifotografuoti. Jo sužadėtinė Sofija Kymantaitė pasakojo, kad nuotrauka atlikta po nakties, abiejų praleistos ant Gedimino kalno: „Tą rytą, beveik nemigęs, vežęs pianiną, pervargęs grįždamas prisiminė prižadėjęs „Šaltiniui“ nuotrauką. Įžengė pas fotografą, ir štai buvo padaryta ta nuotrauka, kurią visi pažįsta […] O tačiau toje nuotraukoje yra kažkas žuvę – nėra tos giedros išraiškos kad ir kiek pilksvo veido – nėra to nuolatinio akių švytėjimo. / ‒ Taip buvau nuvargęs, kad dargi nepasišukavau“, ‒ teisinosi […] paskui“. Nuotrauką galite pamatyti šiame kambaryje kabančią ant sienos.
Didžiojo Seimo ir mokslo draugijos veikloje aktyviai dalyvavęs Antanas Vileišis taip pat dirbo Pirmosios lietuvių dailės parodos organizaciniame komitete. Būdamas pažangių kairių pažiūrų, šis gydytojas nuoširdžiai rūpinosi steigti draugijas socialiai pažeidžiamiems tautiečiams, dirbo Vilniaus miesto dūmoje. Dalį choro repeticijų Čiurlionis vedė Vilniaus lietuvių tarpusavio šelpimo draugijos patalpose, o Antanas Vileišis buvo šios draugijos pirmininkas.
Konstantiną jo namuose yra aplankęs dzūkas literatas Liudas Gira, rašęs poeziją, bendradarbiavęs daugelyje periodinių leidinių. Kompozitorius jo buvo paprašęs iš lenkų kalbos į lietuvių išversti dainą, kuriai jis kūręs muziką. Jo muzikinės improvizacijos sužadino dvidešimt ketverių metų jaunuolio sieloje virtinę romantinių vaizdinių: „Jo rankos, kaip žaibai, stvarstė akordus iš visos klaviatūros […]. Siūbavo piano ir forte melodijos, kaip Dzūkijos pušų viršūnės, vėjo supiamos“, ‒ taip nusakė kūrinį, kurį, jo prisiminimu, kompozitorius pavadino „Varpais“. Tąsyk kompozitorius kalbėjo apie disonansų svarbą, sutinkamą ir sutartinėse. Galbūt juos labiausiai ir siejo domėjimasis liaudies dainomis, tautodaile, nes Čiurlioniui pradėjus tapyti sonatas, šis spaudoje apgailestavo dėl tokios neapibrėžtos tematikos, pirmenybę teikdamas „pasakoms“.
Čiurlioniui teko ne kartą repetuoti ir koncertuoti su anuomet Sankt Peterburgo konservatorijos vokalo klasės studentu Kipru Petrausku, kuris lietuviškai publikai tapo gerai žinomas po to, kai melodramos Birutė premjeroje atliko Birutės brolio partiją. Nežinia, ar Čiurlionis buvo susipažinęs su pirmąja lietuvių opera vadinamo spektaklio kompozitoriumi Miku Petrausku, bet užtat tikrai matėsi su libreto autoriumi Gabrieliumi Landsbergiu-Žemkalniu.
Čiurlionio vadovaujamame chore dainavo ir šios melodramos pagrindinio vaidmens atlikėja Marija Piaseckaitė-Šlapelienė. Repeticijos vykdavo gana vėlai – po dienos darbų; Marija jau daugiau nei metus vadovavo savo įkurtam lietuvių knygynui, sykiu ji augino mažametę pirmagimę dukrelę, tad apsisprendė nebesiekti vokalistės karjeros. Vis dėlto, dainavimas chore padėjo jai puoselėti savo pomėgį. Neretai tamsų žiemos vakarą Čiurlioniui tekdavo palydėti savo choristę iki jos namų Saracėnų gatvėje.
Čiurlioniui rengiant Antrąją lietuvių dailės parodą, nuoširdžiai jam padėjo kelios ištikimos draugijos pagalbininkės ‒ iš Lietuvos bajoriškų šeimų kilusios bei stomatologo profesiją Paryžiuje įgijusios Sofija Gimbutaitė ir Marija Putvinskytė. Sofija Gimbutaitė kartu su Čiurlioniu įėjo į Lietuvių dailės draugijos valdybą, ji rūpinosi organizacijos iždu, vėliau atliko sekretorės pareigas. Ji nuoširdžiai tikėjo, kad kiekvienos tautos kultūros gyvavimo būtina sąlyga – meno plėtra, nacionalinio muziejaus steigimas, kuo galėdama prisidėjo, kad šis siekis būtų įgyvendintas. Sofija paaukojo didžiulę sumą į draugijos iždą, ir tai užtikrino jos narystę šioje organizacijoje iki gyvos galvos. Draugijos būstinė buvo įregistruota jos buto, buvusio Preobraženskaja gatvėje, adresu. Čia keliavo dailininkų profesionalų ir tautodailininkų, ketinusių dalyvauti parodoje laiškai bei darbai, iš čia Kontantinas juos nešiojo pas rėmintojus, o vėliau – į parodai išnuomotas patalpas. Nepasiturintiems dailininkams ji ne tik nemokamai taisė dantis, bet savo darbo kabinete leisdavo net pernakvoti, neatlygintai „paskolindavo“ jiems pinigų. Šiomis paslaugomis ne kartą yra pasinaudojęs ir Čiurlionis. 1907 metų rudenį jis apsistojo pas Gimbutaitę, kol rado nuomojamą kambarį Andrejevskaja gatvėje – jame dabar ir esate. Net ir išsikėlęs, jis kasdien ateidavo pas šią rūpestingą moterį pietauti. Kartais, kai būdavo pernelyg užimtas, šeimininkė pietus atnešdavo dailininkui į jo nuomojamą būstą: „.. baisiai geras sutvėrimas, atnešė man šiandien barščių ir pašildė ant plytelės. Pietauju pas ją, ir pradėjo dantis taisyti“, ‒ prisipažino Konstantinas. Negalėdamas atsilyginti už pietus, dailininkas Gimbutaitei padovanojo savo žalsvo kolorito paveikslą „Laivas“. Gimbutaitė buvo įsigijusi ir Čiurlionio diptiko „Liūdesys“ pirmąją dalį. Prieš mirtį – o mirė ji 1911-ųjų spalį ‒ abu menininko paveikslus testamentu paskyrė Lietuvių dailės draugijai.
Dailės draugijos puoselėtojai susiburdavo ir Marijos Putvinskytės bute. Atvykusi į Vilnių 1906-ųjų vasarą, Marija įkūrė čia savo stomatologijos kabinetą, veikiai įsitraukė į pirmųjų lietuvių dailės parodų parengiamuosius darbus. Dalyvavo Lietuvių dailės draugijos steigiamajame ir valdybos susirinkimuose, talkino daugeliui draugijų. Marija artimai draugavo su Antanu Žmuidzinavičiumi, šiam išvykus į užsienį, kaip galėdama pavadavo nesantį pirmininką, talkino Konstantinui rengiant parodą. Budėdama salėse ir prie kasos, įsiminė, kaip lankytojai reaguodavo į simbolistinę dailę. Tariamam meno žinovui parodžius į Čiurlionio paveikslą ir garsiai paklausus: „A to jaki wariat namalował?“, šis nė kiek nesutrikęs atsakė: „A to ja“, sukeldamas aplinkinių juoką. Menininkas savo laiške Mariją apibūdino, kad ji „yra entuziastė. Simpatiška ir žaidžia biliardą“. Ilgiau bendraudamas, patyrė, kokio gero ir dosnaus būdo jos būta. Kai jam reikėjo vykti į Varšuvą litografuoti parodos afišų, būtent Marija jam parūpino traukinio bilietus.
Didelį, netgi egzaltuotą dėmesį Čiurlioniui rodė žurnalistė, „rašėja“ Ona Pleirytė, neseniai ištekėjusi už literato mėgėjo Kazimiero Puidos. Abu jie dirbo dienraščio „Vilniaus žinios“ redakcijoje. Prie Pirmosios lietuvių dailės organizavimo prisidėjęs Puida kurį laiką ėjo net atsakingo redaktoriaus pareigas. Tačiau šių jaunų žmonių santuoka veikiai pateko į krizę, tad moteris dairėsi artimo sielai žmogaus. Neretai atsidurdavo Čiurlionio pašonėje, jo paveikslų motyvais rašė ir Vaidilutės slapyvardžiu skelbė spaudoje impresijas. Atsidėkodamas už dėmesį dailininkas yra padovanojęs jai savo paveikslą „Ilgėjimos“, kuris per pasaulinio karo negandas pražuvo. Ji yra gana taikliai apibūdinusi menininką ir jo darbus: „Čiurlionies paveikslai nepaprasti. […] Daug Europos muziejų esu lankiusi, bet nieko panašaus neteko dar man matyti. […] / Nepaprastas ir pats Čiurlionis – vienas iš tų žmonių, kurie patraukia į save visų akis, verčia pastebėti save, bet tuo pat laiku ir varžo savo ypatinga, gilia konstrukcija. Vidutinio amžiaus ir ūgio, ryškiu, net aštriai užbrėžtu veido profiliu; greičiau negražus ir niūrus. Bet didelės, giliai žvelgiančios akys, ramus, bet aiškus liūdesio šešėlis ir nepaprasta inteligencija skiria jį iš visų kitų tarpo“.
„Tai ir visi […] vadinami veikiantieji asmenys, komedijoje ar dramoje, kurioje turiu gyvai dalyvauti“, ‒ juokais pristatė Čiurlionis Vilniuje sutiktus žmones.
